Depersonalizacija yra simptomas, vedantis į savęs suvokimo sutrikimus – pacientui gali susidaryti įspūdis, kad jis yra tik savo gyvenimo stebėtojas, arba gali atrodyti, kad jo kūnas iš tikrųjų yra visiškai svetimas. Nuasmeninimo priežastis yra psichikos sutrikimai, bet ir ligos iš kitų medicinos sričių – tiek neurologinės, tiek net vidaus ligos gali sukelti depersonalizaciją. Skaitykite apie nuasmeninimo priežastis ir sužinokite, kaip susidoroti su depersonalizacija – kaip ji gydoma.
Depersonalizacijayra psichiatrinė problema suvokimo sutrikimų srityje ir susideda iš to, kad pacientas praranda savęs jausmą. Į jį panašus reiškinys – derealizacija, kai pacientas pradeda jausti, kad jį supantis pasaulis yra netikras ir netikras.Depersonalizacijayra klasifikuojama kaip sutrikimas, susijęs su psichopatologija. Tačiau iš tikrųjų depersonalizaciją gali sukelti ne tik įvairūs psichikos sutrikimai – yra išskirtinai daug galimų šios problemos priežasčių.
Nuasmeninimas: priežastys
Pacientai gali patirti depersonalizaciją dėl įvairių psichikos sutrikimų ir ligų. Problemos priežastis gali būti įvairių tipų nerimo sutrikimai, bet ir nuotaikos sutrikimai, pvz., depresija ar bipolinis sutrikimas. Depersonalizacijos pagrindas taip pat yra asmenybės sutrikimai, pvz., ribinių asmenybės sutrikimų arba šizoidinių asmenybės sutrikimų forma. Dar kiti psichikos subjektai, galintys sukelti pacientų depersonalizaciją, yra šizoafektinis sutrikimas, šizofrenija ir obsesinis-kompulsinis sutrikimas. Plačiąja prasme depersonalizacija kartais laikoma vienu iš disociacinių sutrikimų porūšių ir tokiu atveju ją gali sukelti, pavyzdžiui, lėtinis stiprus stresas arba itin traumuojantis įvykis (pvz., išžaginimas ar koks nors kitoks). ryšio avarijos).
Pacientai, vartojantys įvairių rūšių psichoaktyviąsias medžiagas, gali kovoti su depersonalizacija. Dėl veiksmų priemonių panaudojimo gali pasikeisti suvokimas apie savehaliucinogeniniai, piktnaudžiaujant alkoholiu arba vartojant kanabinoidų grupės junginius. Esant tokioms priežastims, depersonalizacija gali pasireikšti tiek vartojant įvairias psichoaktyviąsias medžiagas, tiek pasireikšti kaip vienas iš abstinencijos sindromo (pasireiškiančio pacientui staiga nutraukus ilgalaikį piktnaudžiavimą medžiaga) simptomų.
Paprastai depersonalizacija siejama su psichiatrija, tačiau iš tikrųjų ši problema gali atsirasti sergant įvairiomis ligomis, kurios priskiriamos visiškai skirtingoms medicinos sritims. Neurologai gali susidurti su pakitusiu savęs suvokimu – depersonalizacijos priežastys gali būti ir migreniniai galvos skausmai, ir įvairūs epilepsijos priepuoliai.
Dar kitos galimos nuasmeninimo priežastys yra vidaus ligos – ji gali pasireikšti pacientams, turintiems endokrininių sutrikimų (pvz., hipotiroze), netgi gali būti, kad depersonalizacija įvyks pacientui išsivystant Laimo ligai.
Depersonalizacija ne visada yra susijusi su ligos subjekto egzistavimu paciente. Šios problemos epizodai (ypač tie, kurių trukmė labai trumpa) gali pasireikšti visiškai sveikiems žmonėms, kurie, pavyzdžiui, yra labai išsekę.
Nesunku pastebėti, kad įvairios sveikatos problemos gali sukelti nuasmeninimą. Bet kas iš tikrųjų yra šis nuasmeninimas?
Depersonalizacija: simptomai
Depersonalizacija – kaip buvo minėta pačioje pradžioje – susideda iš pakitusio savęs suvokimo. Pacientas, patiriantis šį sutrikimą, gali jaustis tarsi savęs stebėtojas iš išorės (tarsi sapnuotų ar žiūrėtų filmą), tarsi iš tikrųjų stovėtų nuošalyje. Nuasmeninimo atveju gali susidaryti įspūdis, kad veikla, kurios imasi konkretus asmuo, arba mintys, kylančios jo galvoje, yra visiškai nuo jo nepriklausomos. Taip pat gali būti sutrikimų, susijusių su santykiais su kitais žmonėmis – depersonalizaciją patiriantis žmogus gali jausti, kad yra atskirtas nuo artimųjų kažkokia siena ar kitokiu barjeru.
Depersonalizacijos simptomas taip pat gali būti tam tikrų kūno dalių susvetimėjimo jausmas. Pacientui gali susidaryti įspūdis, kad, pavyzdžiui, jo ranka ar koja nėra neatsiejama jo kūno dalis arba kad šios struktūros yra „atsijungusios“ nuo viso kūno.
Depersonalizacijos jausmas pacientams pasireiškia skirtingu laiku. Kai kurie žmonės patiria trumpusnuasmeninimo epizodai (trunka minutes ar net sekundes), kitiems žmonėms depersonalizacija gali pasireikšti chroniškai.
Nuasmeninimas: atpažinimas ir gydymas
Depersonalizacija diagnozuojama remiantis pacientų simptomais. Paprastai žmogus, patyręs depersonalizaciją, kreipiasi į psichiatrą, kur po psichiatrinės ekspertizės nustatoma problema. Tačiau vien teiginio, kad pacientas kovoja su depersonalizacija, neužtenka – būtina atidžiai ištirti paciento, patiriančio savęs suvokimo sutrikimus, būklę.
Poreikis atidžiau pažvelgti į bendrą nuasmeninto paciento sveikatos būklę kyla dėl to, kad būtent nuasmeninimo priežastis yra iš tikrųjų gydoma. Pakitęs savęs suvokimas iš tikrųjų nėra ligos esmė, tai iš esmės yra tam tikros paciento sveikatos problemos simptomas. Pavyzdžiui, jei depresija ar nerimo sutrikimai lėmė depersonalizaciją, gali būti skiriami antidepresantai. Jei nuasmeninimo priežastis yra kokios nors organinės ligos, tai pradėjus jas gydyti, pacientas nustos patirti savęs ir savo gyvenimo suvokimo sutrikimų.
Pacientams, kuriems yra depersonalizacija, kartais siūloma ne tik farmakoterapija. Kiti poveikiai – daugiausia psichoterapijos forma – gali būti naudojami ypač tada, kai psichologinė trauma lėmė depersonalizaciją arba kai problema kilo dėl paciento asmenybės sutrikimo. Įvairių neišspręstų psichologinių konfliktų gydymas psichoterapijos pagalba gali padėti atkurti paciento teisingą savęs ir savo gyvenimo suvokimą.
Apie autoriųLankas. Tomaszas NeckisPoznanės medicinos universiteto medicinos fakulteto absolventas. Lenkijos jūros (labiausiai noriai vaikščiojantis jos pakrantėmis su ausinėmis ausyse), kačių ir knygų gerbėjas. Dirbdamas su pacientais jis orientuojasi į tai, kad visada jų išklausytų ir praleistų tiek laiko, kiek jiems reikia.